Kai tėtis man parašė laišką, atsakydama aš puoliau viskam prieštarauti. Bet vienos jo laiško pastraipos negalėjau nei paneigti, nei kažkaip kritikuoti...
"Jau seniai pastebėjom Tavo neigiamą bruožą – mestis į kraštitinumus. Nuo pat vaikystės. Nors gyvenime sakoma, kad devynis kartus pamatuok, o tik dešimtą kartą kirpk. Pas Tave šito nebuvo, jei ką nors sugalvodavai, niekas neatkalbės. Nematydavai aplinkui nieko, tik jei kas šaudavo į galvą: piešinys, kažkoks darbas, taturuotė, A*****s, pirkiniai, staigus noras gyventi kartu su L*****u ar panašiai. Negirdėdavai nei ką mes sakydavom, ar leisdavom, nepagalvodavai kaip į tai žiūri aplinkiniai, ar taip dera kaip merginai, ar susikoncentravus į vieną dalyką galima į viską kitą numoti ranka ir gyventi kaip tvarte. Į kokią padėtį statydavai mus. Bet juk negyveni viena, juolabiau ateityje gal turėsi savo šeimą. Ir ne visada ir visiems patiks toks elgesys, reikės keistis. Priešingu atveju nesantaika garantuota (ir vėl negalvok vien apie save, nes šalia gal būt bus vaikai, vyras, draugai- tai ir jų likimai)."
Į šitą neatsakiau nieko.
Patylėjau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą