Keista

Do. sako, kad turbūt greit mirsiu, jei taip skubu gyventi. Imu tikėti ir įsivaizduoti, jog jau greitai. Taip, skubu gyventi, bet gyventi ir reikia šia diena, o ne atidėti dabarties mintis ir svajones penketui metų į priekį.
Aš čia apie katiną. Mane užvaldė noras turėti šalia savęs katiną. Ši mintis apsėdo kaip nenutraukiama manija. Galvoju apie tai naktimis, mokantis egzaminams, rašydama egzaminą, visur ir visada. Mane apima nerimas, stresas, planuoju, svarstau... Viskas būtų gerai, jei tėvai per atostogas leistų jį parsivežti į namus. Bet vietoj leidimo sulaukiu kalbų apie jo išmetimą ar net nužudymą. Baisi mano šeima. Todėl to katino noriu dar labiau.

Šiandien keistai sekėsi. Ilgai mokėmės su L. Sedėjau prie jo prisiglaudusi. Miegojau su L. Pabudau su L. Daug buvau su L. ir visas šis laikas buvo nuostabus, nes L. buvo meilus ir apkabindavo, nes L. atnešė man gėlių, nes L. kalbėjo pasakiškus žodžius, kurie visoje mano pasakų karalystėje yra uždrausti bent kartą būti ištartais, nes yra per daug gražūs. O jis kalbėjo, kalbėjo... Kalbėjome su L. apie katinus. Ėjome į egzaminą. Išėjus į gatvę pliekstė ryški saulė. Trumpam jos šviesa abstulbino. Iš egzamino gavau daugiau nei tikėjausi. Dėstytoja dvejais balais pakėlė mano praeito egzamino pažymį. Jaučiausi pagerbta ir įvertinta. Su L. Karo muziejaus sodelyje ant šlapio suolo sužaidėme šachmatų partiją. Mielai ir meiliai atsisveikinome su L. O kai su R. ėjome aiškintis reikalų dėl interneto, mums leido visiškai nemokėti už praėjusį mėnesį. Viskas slydo tarsi per sviestą.

Pati aš sau keista. Anksčiau tokia nebuvau. Gal iš vis nesu buvusi šioje būsenoje. Jaučiu ateinančią šventę. Tačiau manyje nuolat kažkoks negerumas, sopulys, jaudulys, minėtasis nerimas. Kartu žvelgiu iš tolo į žmonės, žvelgiu iš tolo į savo pačios veiksmus, į savo gyvenimą, į savo idėjas, santykius ir pozicijas. Nebenoriu to, ko norėjau anksčiau. Nebeisiu į ansamblio atsisveikinimo vakarą, nes nesijaučiu ten reikalinga, nesijaučiu norinti ten būti. Vietoj to nusipirkau bilietą į koncertą filharmonijoje. Būsiu viena ir mąstysiu, ir klausysiu muzikos garsų. Atsisakiau važiuoti į A. gimtadienį. Nes nebenoriu svaigalų, nenoriu žmonių. Kartu nuolat svajoju apie katiną kaip išgelbėjimą kaip atokvėpį šioje keistoje būklėje ir gana malonioje vienatvėje, ar verčiau vienatvės ieškojime. Man taip riekia objekto savo meilei sutelkti, taip reikia kažko, ką galėčiau betarpiškai mylėti, kuom galėčiau rūpintis ir už ką būti atsakinga. Man to reikia. Aš jau kliedžiu, tampu dirgli, šiandien mažai valgiau, man jau nebesvarbu, aš gausiu tą katiną ir parsivešiu jį į namus, nors tai ir atvers pragarus.