Vis dar laukiu, kada imsiu gailėtis dėl katino atsitempimo į savo namus, o aš vis nesigailiu. Nors man būdinga nuolatinė pulsacija, kai vienu metu dalykai rodosi neigiamai, o kitu jau džiugina labiau už viską, tačiau su katino įsigijimu dar nepatiriu šitos kaitos. Ir keista. Tai turi ateiti, todėl laukiu. Išskėstomis rankomis priimsiu, tegu svečiuojasi ir išeina.
Dėl savo mažylio jau teko ir ašarą nubraukti, nes serga, ir pykti, ir džiaugtis, visko, bet jis man vis tiek reikalingiausias. Mylėsiu, rūpinsiuos ir saugosiu visada visada. Būsiu jam viskas ir jis man pats brangiausias.
Jaučiu išblėsimą. Ar nebūsiu prisišnekėjusiu apie tuos du metus – tobuliausią laiko trumkę, kurią galima paskirti vienam vyrui? Praėjo lygiai du metai ir jaučiu kažkokią tuštumą, kažkokį liūdesį dėl šio dykumėjimo. L. sako, kad meilės išvis nėra, tik susižavėjimas, kuris jau pasibaigė. Aklas susižavėjimas jam esą truko tik metus, o po to prasidėjo darbas. Mane skaudina tokie žodžiai, nes nenoriu, jog susižavėjimas pasibaigtų, nenoriu jokių meilės pabaigų, noriu nuolatinio gerėjimosi vienas kitu, nuolatinės meilės, pasiilgimų, traukos, žvilgsnių, branginimų. Ir tartum viskas dar gerai, aš galiu jį toliau mylėti, ateis pavasaris ir mes galim kartu keliauti, bučiuotis, šnekučiuotis, džiaugtis ir tylėti, bet jis nuo manęs pats kaskart nutolsta. Jis pamiršta mane esant šalia. Pamiršta pažiūrėti, o ką jau kalbėti apie žodį arba prisilietimą. Jis dirba, kaip jau pats sakė, pamiršta, o tada padirbėja šypsenom ar rūpesčiu, o tada vėl pamiršta...
Gerai pagalvojus – ar kadanors buvo kitaip? Juk aš nuolat dėl to skundžiuosi. Pamiršimai – mūsų meilės yda.
Puiku, sakykim, taip buvo visada ir niekas nepasikeitė, aš galiu jį toliau tokį mylėti, pripratau prie šito. Bet ar jam neatsibos mylėti mane? T.y. dirbti. Juk darbai irgi tampa rutina. Ypač kai darbdavys visad reikalauja geresnės kokybės. Turiu omeny dėmesį.
O tos tolimos svajonės apie ilgaplaukį vyrą, namus...
Visa tai, kas dedasi dabar, vadinu išblėsimu. Mes abu išblėsome kaip kadaise buvęs ryškus paveikslas...
Dėl savo mažylio jau teko ir ašarą nubraukti, nes serga, ir pykti, ir džiaugtis, visko, bet jis man vis tiek reikalingiausias. Mylėsiu, rūpinsiuos ir saugosiu visada visada. Būsiu jam viskas ir jis man pats brangiausias.
Jaučiu išblėsimą. Ar nebūsiu prisišnekėjusiu apie tuos du metus – tobuliausią laiko trumkę, kurią galima paskirti vienam vyrui? Praėjo lygiai du metai ir jaučiu kažkokią tuštumą, kažkokį liūdesį dėl šio dykumėjimo. L. sako, kad meilės išvis nėra, tik susižavėjimas, kuris jau pasibaigė. Aklas susižavėjimas jam esą truko tik metus, o po to prasidėjo darbas. Mane skaudina tokie žodžiai, nes nenoriu, jog susižavėjimas pasibaigtų, nenoriu jokių meilės pabaigų, noriu nuolatinio gerėjimosi vienas kitu, nuolatinės meilės, pasiilgimų, traukos, žvilgsnių, branginimų. Ir tartum viskas dar gerai, aš galiu jį toliau mylėti, ateis pavasaris ir mes galim kartu keliauti, bučiuotis, šnekučiuotis, džiaugtis ir tylėti, bet jis nuo manęs pats kaskart nutolsta. Jis pamiršta mane esant šalia. Pamiršta pažiūrėti, o ką jau kalbėti apie žodį arba prisilietimą. Jis dirba, kaip jau pats sakė, pamiršta, o tada padirbėja šypsenom ar rūpesčiu, o tada vėl pamiršta...
Gerai pagalvojus – ar kadanors buvo kitaip? Juk aš nuolat dėl to skundžiuosi. Pamiršimai – mūsų meilės yda.
Puiku, sakykim, taip buvo visada ir niekas nepasikeitė, aš galiu jį toliau tokį mylėti, pripratau prie šito. Bet ar jam neatsibos mylėti mane? T.y. dirbti. Juk darbai irgi tampa rutina. Ypač kai darbdavys visad reikalauja geresnės kokybės. Turiu omeny dėmesį.
O tos tolimos svajonės apie ilgaplaukį vyrą, namus...
Visa tai, kas dedasi dabar, vadinu išblėsimu. Mes abu išblėsome kaip kadaise buvęs ryškus paveikslas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą