Pasikeitimai

Ką gi, aš jau esu žmona, jau turiu savo vienintelį mylimą vyrą, su kuriuo svajoju darniai gyventi likusį gyvenimą.

Tai keistas jausmas. Jis gražus, jis naujas, jis kažkuo stebuklingas ir žavintis.
Žiedai ant pirštų,
vienas kitą vadinti žmona ir vyru, mama ir tėčiu,
priklausyti vyrui,
norėti daryti daug gero ir viską atiduoti,
savintis,
turėti, valdyti, liepti,
kartu planuoti, svajoti, kurti,
rūpintis ir prižiūrėti,
ieškoti vieningo sprendimo pyktyje...
Tai žavu. Aš net mylėtis ėmiau kitaip, labiau jausti ir geisti. To, kas jau mano.

Pirmą vestuvių naktį atsigulti šalia buvo tiesiog jaudinanti akimirka. Beveik visą naktį nemiegojau, nes galvojau, jog guliu su savo vyru, ir žiūrėjau į jo žiedą, ir bučiavau...
Kelionė prie jūros buvo smagi ir jauki ir pripildyta tų pačių pojūčių. Nepaisant visų pavargimų, sunkumų ar irzlumo, tai vis tiek buvo pasimėgavimas vienas kitu. Viliuosi, kad ne tik man, bet ir jam.

Taip prabėgo mūsų pirma vestuvių savaitė - įdomi, įvairi, tyli ir šilta. Ir kai po daugiau nei dešimties dienų teko išsiskirti - aš jau iš kart be galo pasiilgusi.