Visgi, aš jautri. O maniau, kad tokia nesu. Nes neverkdavau per graudžius filmus, nes atsiribodavau nuo problemų šeimoje, nes savyje išgyvenadavu visus vidinius prieštaravimus, nuoskaudas, nusivylimus, nes pati imdavausi sprendimų, o ne prašydavau nuspręsti kitiems.
Bet dabar aš ir verkiu, ir kartkartėmis prašau nuspręsti už mane. Kažkas keičiasi. Bet baisiausia, kai pagaunu save pačioje ploniausioje trapiausioje jautrumo būsenoje, kai tampu nepaprastai įtariai įžvalgi, nepaprastai susikoncentravusi į mane supančių asmenų elgesį.
Aš stebiu, kaip žmonės į mane pažvelgia - šiltai, rimtai, ramiai, klausiančiai, tylinčiai, įtariai, grėsmingai, menkinančiai, pasijuokiančiai, atsainiai ar atsakingai. Stebiu, kaip manęs klausosi - įdėmiai, išbaigtai, palankiai, neramiai, išsiblaškiusiai ar paniekinančiai. Stebiu prisilietimus, ir jie apskritai yra nepaprastai keista, nes tai reta ir dažniausiai gimsta neveltui. Klausau, kaip su manimi kalba - atvirai, ramiai, nuoširdžiai, įsakmiai, užuolankomis, piktai, nepatenkintai ar žeidžiančiai. Gaudau kiekvieną žodelį, galntį išduoti palankumą arba nepalankumą man, stebiu kiekvieną balso vingį, kiekvieną toną, kiekvieną pauzę...
Interpretacijos gimsta greičiau už sekundes.
Tai vadinčiau jautrumu. Kai sužeisti geba net menkiausias gestas ar vienas žvilgsnis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą