Pasakojimai

Dingo noras eiti į lauką. Net akimirkai išlįst. Ten per šalta, ber žvarbu, per niūru.
Kimstu kiekvieną sekundę vis labiau ir labiau. Dar tylos ir visiškai prarasiu balsą.

Vakar pagalvojau, kad nevisada tai, kas gera man, taip pat gerai veikia L. Pavyzdžiui, kai visada sušalusi parbėgu iš vonios ir atsigulu šalia L. į lovą ir prisiglaudžiu ir man šilta, ir pamažu sušylu ir taip gera ir smagu, L. turėtų būti visiškai nesmagu ir nelinksma :) Moterys yra tam, kad kankintų vyrus :).

Kažkaip pajaučiu savyje pedagogės gyslelę. Norėčiau mokyti - vaikus, studentus, nesvarbu, man patiktų pasakoti, aiškinti... Nors tai kertasi su mano seniai įvardyta, atpažinta ir pripažinta baime kalbėti prieš auditoriją, tačiau ką šiame suvokime per pastaruosius metus pakeičiau - baimė sąlygojama, o ne nepaveikiamai esanti, ją sąlygoja mano pačios pasiruošimas - kai esu pilnai pasiruošusi - jaučiuosi tvirtai.

O L. galėtų seti pasakas vaikams ar dirbti radijuje. Aš jam tai sakiau. Jis tikras pasakorius.
Jei gyventume kartu, jis prieš miegą man skaitytų pasakas. Apie lapes, velnius, karalaites ir paparčio žiedus...