„Bet man tikrai norisi su tavimi būti... ramiai, tykiai pabūt, kad ir tyliai prisiglaudus.“
Vėl taip. Vėl imu branginti tai, ką vakar peikiau ar nevertinau. Vėl ima trūkti minučių, vėl maža laiko gyvenimui.
Vis tiek L. man yra viskas, aš į jį įsikibusi kaip paukštis į linguojančią krūmo šaką ar kaip žvėris, nežinau... švelniai ar lengvai? O jis kartais numeta mane nuo to krūmo, numeta...
Šiandien ryte gulėjau lovoje ir įsivaizdavau, kad lauke čiulba pauksčiukai. Tai būtų pavasaris. Ir jis dabar atrodo toks žavus, toks laukiamas ir pilnas būsimų nuotykių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą