Išlendu į paviršių, įkvėpiu oro ir vėl krentu, kol susiploju, kol visa susimaišo su žemėmis ir tampu sutraiškytu kūnu, mirusia ir sulaužyta. O tada vėl išlendu ir kviepuoju.
Mano šeima statiška. Ji kaip auglys smegenyse. Ji man tarsi auglys. Nedidėja, bet ir neoperuojamas. Užvakar mes su Do jį pajudinom. Šiek tiek skauda ir vėžys atrodo dar didesnis ir baisesnis ir ateinantis ir nepakeičiamas ir beprasmis ir tikras ir amžinas. Kurį laiką auglio vėl neliesime.
I. užsiminė apie dokumentinį filmą apie Dissimulation. Noriu pažiūrėti kodėl tuose juoduose gaivališkuose vyruose gimė tos mintys, ir filosofija... Ir kodėl būtent čia, Anykščiuose, kuriuos taip garbinu ir vengiu.
Dainuoju dainas. Galvoju apie rudenį. Myliu. Nėra jau taip blogai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą