Tik nesėmė vieno kalno /
Ant to kalno pucinėlio.
Mano namuose šviesu, o ir viduje pabundu iš pikto nerimo, kuriame paskutines savaites dūlėjau. Gabūt L. išmokė mane šitaip laukti pavasario, šitaip jo norėt, kad dabar pavasariui pasirodant man net skauda iš laimės. Kai pagalvoju apie saulės apšviestą mano protėvių sodybvietės plyną lauką, apie žmones gatvėje, žmones alėjose ir krantinėse, apie žibuoklių mėlynumą mėlynumą mano mindžiojamuose slėniuose, apie dainas, kurias sėdėdama dainuosiu Karo muziejaus sodelyje, apie sąmanas, pamažu nokstančias žalumu Anykščių piliakalniuose, apie Nemuną, kuris apsems akmenį, ant kurio praeitą vasarą vakarėjant skaičiau miško augalus, apie vėją, kuriame akimikai sustosiu, kai pagalvoju... mane išlaisvina.
Visiems gera mirus prisikelti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą