Kartais mane pasiglemžia tuštybė. O gal tuštybę maišau su poilsiu. Kai neveikiu nieko. Tai neįprasta, keista, kitaip.
Dabar tuštybe laikau mintis, kuriomis imu dalytis ir žodžius, kuriais kalbu. Nors gal tai kaip tik nėra tuštybė, gal mano mintys ir žodžiai kažkaip prasmingi... aš nebežinau.
Norėčiau atsikratyti kaltės. Aš skaudžiai save kaltinu, skaudžiai nuteisiu. Galbūt dėl to, kas menka, ar to, kas yra niekas, galbūt. Bet kiekviena klaida man ima atrodyti nepakeičiama ir visa griaunanti, ir sklidina gėdos, gėdos, kurią ji visu gūsiu, visa banga atneša, užlieja. Negaliu sau atleisti dėl neteisingo veiksmo, kvailo veiksmo, ir dėl veiksmų, kurių nepadariau - negaliu padaryti. Bijau. Suklysti skauda, bet juk iš klaidų mokomasi? - ar ne taip banaliai, bet teisingai šiais laikais sakoma. Duok dieve.
Klausau pianino melodijų. Minorinių, ramių. Ateina sesuo ir liepia įsiklausyti, kaip ūžauja vėjas. Trumpam nustoju. Negirdžiu. O jos kambaryje kilnojasi užuolaidos.
Norėčiau atsigulti šalia L. Dabar jis miega.
Aš visada sustingstu, kai atsimerkiu ir pamatau jo veidą. Sustingstu akimirkai. Mano buto Kaune langai atsukti į dangaus kūnus - jo veidas menesienose ar aušrose, visada apšviestas ir visada dieviškas.
L. žadėjo, jog šią vasarą statysime namą. Aš juo nebetikiu.
Prieš valandą vėl intensyviai galvojau apie vaiką. Mane kartais pasilemžia nenumaldomas noras turėti vaikelį, mažą, nuostabų manęs atspindį. Tai noras perduoti kitai būtybei visa, ką turiu sukaupusi, ir išmokyti, suteikti jam dar daugiau. Jei jo tėvas būtų L., užaugintume beprotį. Man tai patiktų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą