Per Kūčias susimąsčiau apie daiktus.
Kokie mes priklausomi nuo daiktų. Kaip mes jais apsiverčiame, apsistatome, kaip jų žaibiškai daugėja... O kai jų daugybės, tada mes skiriame milžiniškas pastangas ir galybę laiko daiktų priežiūrai ir tvarkai. Mes isteriškai siekiame tvarkos, bandydami apsaugoti save nuo daiktų chaoso. Sakau „mes“, nors pati tam priešinuosi. Bet gyvenu su žmonėmis, kurie iš manęs reikalauja pasišvęsti daiktų harmonijai. Bet aš jaučiuosi eikvojanti save, eikvojanti daiktams. Ar tai ne beprasmiška ir kvaila? Šitiek atiduoti negyviems objektams, nuo kurių niekur nepabėgsime?
Šventės. Mes su tėčiu ginčijamės dėl daiktų. Ir ne tik. Dar ginčijamės, kodėl negalima valgyti mėsos ir kada paršelius pjaudavo senovės lietuviai. Aš sakau, kad spalį, jis – gruodį.
Reikia gauti Kūčių stalo nuotraukų. Rašysiu draugams, kad jie nufotografuotų savo Kūčių stalo valgius. Bus įdomu. Ką šį vakarą ant stalo deda kauniečiai, klaipėdiškiai, marijampoliečiai, anykštėnai, ukmergiškiai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą