Miestas buvo tylus. Žmonės sulindę į šiltus savo būstus. Kęstučio gatvėje mane vėl ėmė sekti bažnyčia, gotikinė miesto tvirtovė, ir sekė net tada, kai atsukau jai nugarą. Sustojau ties žydų kapinėmis ir ėmiau fotografuoti. Jos visada mistiškos. Nes antkapiais ir paminklais tampa akmenys, žolės ir pusnys, nes visas paviršius čia aplietas krauju, o iš to kraujo želia pušys. Jos kyla ilgais krauju maitinamais kamienais, šakojasi į dulksvą rūko žalumą, o toje žalumoje įsipynę varnų lizdai, o tuose lizduose - juodi krankiantys paukščiai.
Taikos gatvėje manė ėmė lydėti du šunys. Mums trims neužteko vietos siaurame takelyje. Aš jiems šypsojausi. Praėjau pro vieną rudą medį, smulkiais rudais sudžiūvusiais lapeliais, norėčiau mokėti medžių pavadinimus, ir jis sušlamėjo. Vėl mane apgaubė kažkoks paslaptingas švelnus pakerėjimas. Takelis baigėsi, nusprendžiau eiti gatve, o tai glumino automobilių vairuotojus.
Tada iš kelio išsukau į nedididelę pamiškę, Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių karių kapinių nugaroje. Kirtau pusnis palei kapinaičių tvorą ir atsidūriau senosiose kapinėse. Išmirusios. Turbūt tai mieliausios kapinės, kokias kadaise esu mačiusi. Vasaromis aš čia skaitau poeziją, žiemomis pusnyse rūkau cigaretes, Vėlinių naktimis grožiuosi žiburiais, rudenį - apmirštančiomis gėlėmis, pavasariais - pakalnutėmis... Apsnigti paminklai, pusnys, ten kur numirėlių veidai ir krūtinės, maži vingiuoti takeliai į miškus ir skardžius veda iš šios įstabios ramybės vietos... Imu svarstyti, kodėl mes numirėlius apkrauname susirūpinusiais rūpintojėliais, kančios persmelktomis nukryžiuotojų statulomis, sunkiais akmenų luitais. Kodėl neduodame jiems laisvės, kodėl įprasminti atminimą sugebame tik užritintais akmens paminklais. Tirpo kryžiuose mano akys...
O kai užsirūkiau, prasidėjo pūga. Milžiniška, srauni, balta. Ėmiau žingsniuoti namo, vėjo gūsiai stingdė veidą. O aš bijau pūgų, aš nuolat bijau sirgti. Mintyse skaičiavau kelią atgal, jis susidėjo iš kokių dvidešimties atkarpų po šimtą metrų ar net daugiau. Aš bėgau iš vietos, kuri mane pasitiko, o po to liepė išeiti.
Nežinau, kodėl leidžiu sau pasiduoti savo miesto nuotaikoms. Turbūt man patinka aklai pasinertį į šią vienišą prarają, turbūt pasamonėje to trokštu arba ilgiuosi ankstesnių žiemų, kuriomis miestas man buvo jausmų ir minčių šaltinis.
Bet aš nebepasakau nieko naujo. Aš kartoju visa tai, kas jau kalbėta. Aš kartoju, kad varnų lizdai kaip žydų barzdos, aš kartoju, kad eglės - našlaičių medis, kad medžiai moka šlamėti ir ten kapinėse čiulbėjo paukštis, kad nuo šlaitų atsiveria upė ir pelkės, o upėje skandinosi moterys, ir kad dalgiais pjaustomos žydų kojos... Juk visa tai aš jau sakiau, o dabar vėl pasakysiu. Aš nebeatrandu nieko naujo, naujai mane žavinčio, nes visa jau išgyventa, ištirta, pajausta. Aš tiesiog grįžtu į tą pačią būseną ir joje sustoju. Aš nustojau keliauti. Aš grįžau ir tuom viskas baigėsi.
Neturėčiau sau leisti vėl panirti į iškvėpuotą vandenį. Jo skonis taps šleikštus.
Žydų kapinės
Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių karių kapinės
Senosios kapinės
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą