Prašvitimai

Didelę įtaką daro aplinkiniai.
Sukrėtimus, elgesio, minčių mažus pasisavinimus ar atmetimus, susimąstymus, prisilietus prie visiškai svetimo, bet įdomaus, žavaus pasaulio. Kaip vidutiniokui prisilietus prie aukščiausios klasės. Imi žvelgti į jį su svaja, žavesys ima pintis su siekiais, o ir pats paskęsti tame žavesyje, nors toliau sau sėdi kaip prasčiokas. To prasčioko galvoje mintys apie prestižą, pinigus, verslą, restoranus ir teatrą, komfortą, keliones, namus, drabužius, rankines ir batus.
Tai čia viena. Turbūt taip dažnai galvoja vidutinioji klasė.
Antra - apskritai aplinkiniai. Dėstytoja, kursionė, vyras, anyta, draugas, tėvai. Kiekvienas jų skatina analizuoti žmones plačiąja prasme, įvertinti poelgius, mintis, asmenybes, charakterius ir pačias įvairiausias susijusias temas. Vertinti vertinti vertinti.
Įdomu susidurti su žmonėmis.

Prieš kelias dienas užėjo keista hormonų audra, kuri truko dvi dienas baisiu nesavumu, kol galiausiai pasimylėjau su savo vyru. Po to kažkaip prašviesėjo. Tarsi išėjau iš neviltingos rutinos, barnių šeimoje, priekaištavimų, liūdesio, nusivylimų žmonėmis, baimės, nerimo, išėjau į praregėjimą, atsinaujinimą. Tarsi iš naujo įsimylėjau. Ir savo vyrą, ir gyvenimą. Myliu tarsi pirmą kartą pamilusi. Nežinau, kiek tai truks, bet glaustausi tartum kačiukas.
Kažkas nepaprasto tokie prašvitimai.

Pasikeitimai

Ką gi, aš jau esu žmona, jau turiu savo vienintelį mylimą vyrą, su kuriuo svajoju darniai gyventi likusį gyvenimą.

Tai keistas jausmas. Jis gražus, jis naujas, jis kažkuo stebuklingas ir žavintis.
Žiedai ant pirštų,
vienas kitą vadinti žmona ir vyru, mama ir tėčiu,
priklausyti vyrui,
norėti daryti daug gero ir viską atiduoti,
savintis,
turėti, valdyti, liepti,
kartu planuoti, svajoti, kurti,
rūpintis ir prižiūrėti,
ieškoti vieningo sprendimo pyktyje...
Tai žavu. Aš net mylėtis ėmiau kitaip, labiau jausti ir geisti. To, kas jau mano.

Pirmą vestuvių naktį atsigulti šalia buvo tiesiog jaudinanti akimirka. Beveik visą naktį nemiegojau, nes galvojau, jog guliu su savo vyru, ir žiūrėjau į jo žiedą, ir bučiavau...
Kelionė prie jūros buvo smagi ir jauki ir pripildyta tų pačių pojūčių. Nepaisant visų pavargimų, sunkumų ar irzlumo, tai vis tiek buvo pasimėgavimas vienas kitu. Viliuosi, kad ne tik man, bet ir jam.

Taip prabėgo mūsų pirma vestuvių savaitė - įdomi, įvairi, tyli ir šilta. Ir kai po daugiau nei dešimties dienų teko išsiskirti - aš jau iš kart be galo pasiilgusi.

Sapnai ieško kaip apgauti

Labai įdomu, kaip sapnai mane apgauna.

Mano sapnavimas pamažu išsivystė į tai, kad sapne aš suvokiu, jog regimi vaizdiniai ir situacijos išgalvotos, kad tai tik sapnas, kuris baigsis ir kurį be to galima pakreipti norima linkme. Taip ėmiau sapnus tarsi valdyti, nes sapnuodama, kaip mane prievartauja aš nusprendžiu užspausti skriaudėjui miego arteriją, aš sugalvoju savo siužetus ir sapną nugaliu.

Bet sapnams tai ėmė nepatikti.

Prasidėjo sapnai, kurie bando mane įtikinti, jog jie yra tikrovė. Taip aš susapnavau, kaip skraidau savo kambaryje. Tai mane įtikino, aš iš tiesų ėmiau galvoti, kad dabar skrendu, kad sapnas - esamoji tikrovė, kad išskrendu pro pravirą langą ir čia tie patys namai, naktis, aš skrendu savo rajonu. Susapnavau ir kaip vaikštau po namus mirusi. Patikėjau, jog iš tiesų aš tesu siela, apėmė panika, liepiau mane žnaibyti namie sutiktiems žmonėms, dariau viską, kad įsitikinti, o sapnas mane apgaudinėjo - žnaiboma nieko nejutau, kas vis patvirtindavo, jog tikrai esu mirusi. Jis paleidžia mane tik patikėjusią...
Taip mane apgavo ir šiandien. Gulėjau miegamajame. Sapnas užsikabino už minties, kad ir paralyžiuotam žmogui įmanoma normaliai laimingai gyventi. Pabundu ir noriu atsikelti, bet tai tiesiog neįmanoma, nes nebevaldau savęs. Matau tą pačią kambario spintą, tą patį miegamąjį, bet liejasi vaizdai, man tartum sutrinka rega. Aš šneku, bet ir šnekėti nesugebu sklandžiai. Ir negaliu pasukti galvos. Apima siaubas. Pasakau sau mintyse, kad be galo gailiuosi, jog į galvą šovė tokia neteisinga mintis, kurios tikrąją vertę dabar galių įvertinti, nes jaučiuosi tartum paralyžiuota. Ne, nesijaučiu, o tokia ir esu. Aš patikėjau, kad čia, šiame kambaryje, mane paralyžiavo. Ir kai mintyse pasakau tą sakinį, kaip nepaprastai gailiuosi, ir kaip visa tai neišmatuojamai sunku, pabundu iš sapno.
Apima palaima, nes vaizdas nebesilieja ir aš jau jaučiu galinti pakelti galvą.

Birželis

Visada svajojau susituokti tokiu metu. Pražystant ir kvepiant alyvoms. Orui prisipildžius kvapniausių žiedadulkių iš pievų ir darželių gėlių. Pjaunamos žolės kvape. Vėsiame saulėtame žalume.

Tokios būdavo pirmos birželio savaitės, o dabar visas šis žalumas ankstyvas.

Gražūs dalykai

Vakarykštė diena Kaune kažkaip praskaidrino mano gyvenimą.
Pirmiausia, kai atvykau užvakar, visa buvo taip žalia, kad net kvapą gniaužė. Bet kol nebuvo L., tol jaučiausi vienišai ir niūriai.
Vakar sutikau L., savo vyrą. Jis ėjo į universiteto rūkomąjį. Ir iš kart, iš kart aš pasijaučiau gyva, linksma, išgaravo visos slėgusios mintys.
Kai vaikščiojome po universiteto knygų mugę, pabučiavau L. į kaklą.
Jo plaukai paaugo ir banguojasi didelėmis garbanomis. Ir jis kaip visada labai žavus.
Eidama Don. gatve, pasitryniau į  L. kaip katinas.
Kavinėje valgiau žuvies. Katinai irgi valgo žuvį.
Nuėjome į Vytauto parką, kur karuseles valė ir puošė piešiniais pagyvenusios moteriškės, atsisėdome į savo laivą ir rinkome vaikams vardus.
Galvojome apie Žibutę, Uosį, Diemedį.

Diemedis tiesiog nuostabu. Dar lietuvių vadintas diemedėliu, dievmedžiu, dievo medžiu, žalmedžiu. Žydi ir spalį, kai gims mūsų vaikelis.

Ir S. Neries eilėraštis...

DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU

Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi - -

Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu - -

(1936.III.3.  Nėris, Salomėja. Diemedžiu žydėsiu: Eilėraščiai. - Kaunas: Sakalas, 1938.)

Aš tiesiog pamišusi dėl šito vardo.

Taigi, grįžtant prie vakar dienos ir Kauno, supratau, kad man Kaunas be L. ne toks gražus, ne toks mylimas, nes viskas, kas jame pažinta gražaus, pažinta su L. Ir būdama viena aš tose vietose negaliu taip pat džiaugtis, taip pat žavėtis...
Ir iš vis, net tik Kaunas. Aš turbūt tokia jau esu, kad viena esu ne visa, o tik pusė manęs. Tik su L. aš jaučiuosi visa, o be jo - galima pritaikyti posakį "kaip be rankų ir kojų". Nors ne, gal tik rankų. O gal akių, gal pirštų, gal smilkinių, gal dar ko kito, bet esu nepilna, negaliu jaustis natūrali ir normali, man stinga L. iki pilnatvės.

Pykstu, kad jis neatsakingai žiūri į mokslus ir visą darbų krūvą, kuri susikaupė.

Bet jis vakar apkabino mane ir mūsų vaikutį... Ir dar sakė, jog džiaugiasi... Kaip tai glosto širdį. Ir dar grojo "būgnais" iš šakų ir jis beprotis...

Beje

Praeitą savaitę žiūrėjau "Gimtąją žemę" apie kaimo šviesuolius ir apsiverkiau.
Mane dabar graudina keisti dalykai...