Sielos

I. kątik vėl nusičiaudėjo, o aš pasakiau "Į sveikatą. Tavo dvasia vis nori išeiti."
Ji nesuprato. Tada aš jai paaiškinau, jog siela anksčau vadinta "sveikata" ir čiaudint mūsų siela bando išeiti, todėl "Į sveikatą" sakome, kad ji vėl sugrįžtų į kūną.

Tada I. man viską papasakojo.
Tai matė I. mama per televizorių, laidą rodė rusiškas kanalas.

Žmones, visiškai pasiligojusius, prieš pat pat mirtį svėrė. Paguldydavo juos ant svarstyklių ir šie gulėdavo, kol išeidavo paskutinis atodūsis. Būtent tuo metu svarstyklės rodė, kad šiek tiek smažėja sveriamųjų kūno svoris.
Mirštančiuosius apžiūrėdavo per kažkokią vaizdo aparatūrą, kuri atpažindavo tam tikras daleles. Aparatūra parodė, jog iš žmonių galūnių - rankų plaštakų, kojų ir kt. pradeda sklisti ir pamažu veržiasi tam tikros daleles. Taigi, siela išeina.
Šios dalelės, pasak tos keistos televizijos laidos, iš žmogaus kūno skverbiasi 40 dienų, rieškia, ir palaidojus numirėlį. Tai pasakodama I. prisiminė švytinčias fosforo daleles kapinėse, liaudyje vadintas žaltvykslėmis. O dar, lietuviai juk tikėjo, jog žmogaus siela nepalieka gyvųjų pasaulio 40 dienų ir praėjus būtent šiam dienų skaičiui - minėdavo mirusiojo išėjimą. Kuo jie rėmėsi? Juk svarstyklių ir aparatūros neturėjo.
Grįžtant prie laidos, minėtosios dalelės esą kyla į viršų. Taigi, siela keliauja į dangų.
O kadangi tai - tik dalelės - jos turi kažkur nusėsti. O tai jau reinkarnacija.

Gražu, įtikinama, vaizdinga.

Sielos dulkės leidžiasi į ežerus, medžius ir žoles, kol tampa jų esybe...