Pastaruoju laiku tik ir kliedžiu apie namus. Mintys sukasi tik apie juos, ir kai pasižiūriu į L. manyje šios mintys kaskart sukirba.
Žinau, kad turiu išlįsti iš to tartum iš sudėvėto rūbo. Reikia laiko, laiko, kantrybės ir laiko, susigyventi, išsirengti iš vilčių, nusirengti.
Man tiesiog užėjo.
Žiūriu laidą apie vaikų įvaikinimą ir bijau. Moteris kalba, jog manė, kad pilvukas su vaikeliu jai būtų tikęs. Būtų.
Jie įsivaikina mažus vaikučius ir pratina prie savęs.
Kaip nuostabu kątik gimęs vaikutis, o ypač pirmos dienos, kai jis atkeliauja į namus. Verkimas, miegelis ar muistymasis - visa atrodytų nauja, keista ir nuostabu. Stebėčiau sustingusi.
Iš tiesų aš turbūt bijau likti viena.
Namai ir vaikučiai suteiktų tvirtumo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą