Šios dienos buvo nuostabios.
Pirmiausia, Naujieji - pirmieji ne tokie slogūs ir su mylimu žmogumi. Aš buvau jo pasiilgusi. Ir jis vėl savo būvimu mane gaivino, ir vėl aš jaučiausi prasminga.
Nepaisant to, kad sirgau, o dar 0,35 žalių devynerių, kažkiek vermuto, alaus, viskio, vyno, vertė jaustis dar labiau ligotai, kitas rytas buvo mielas ir ramus. Trys seni draugai linksmai šnekučiavosi apie savo grupės laikus, klausė savojo metalo, juokėsi... Ir popietė kai su L. vaikščiojome Vilniumi, ir kai važiavome traukiniu į Kauną, visa buvo ramu ir gera.
Ir visas sekmadienis, kai L. man gamino valgyti, daugybę skaniausių patiekalų, kai manimi rūpinosi ir mylėjo, kai brangino ir glaudė prie savęs tai kartodamas, ir mūsų naktys, ir žvėris, kylantis iš jūros, per kurį L. užmigo, ir tai, jog sakė, kad aš graži, nors atrodžiau baisiai, ir visas mūsų šaipymasis viens iš kito, jis pilnas meilės. Tada aš imu galvoti, kaip sklandu visa gali būti, kaip tobula, ir kad daugeliui, net ir mano tėvams, to reikėtų pasimokyti. To beribio rūpesčio, atlaidumo, pasiaukojimo, švelnumo, juoko, aistros.
Šios dienos būtų niekas be jo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą